|
Lietuviai Afganistano kare
1978 m. balandžio mėn. Afganistane prokomunistinės orientacijos Afganistano liaudies demokratinė partija (ALDP) ir jai prijaučiantys kariškiai įvykdė karinį perversmą ir užėmė valdžią. ALDP paskelbė nekapitalistinį šalies vystymosi kelią. Tačiau Tarybų Sąjungos pavyzdžiu vykdomos reformos sukėlė didžiosios dalies visuomenės nepasitenkinimą. 1978 m. birželio mėn. šalyje prasidėjo ginkluoti sukilimai, kurių vyriausybė nepajėgė numalšinti. Šie įvykiai ir davė pradžią karui, kuris literatūroje dažniausiai vadinamas Afganistano, Afganistano Tarybų Sąjungos karu.
Pamažu vis labiau stiprėjanti
opozicijos kova ėmė grėsti prokomunistinei valdžiai. 1979 m. gruodžio 25
d. 15 val. TSRS, gelbėdama ją, į Afganistaną įvedė savo kariuomenę. 1979
m. gruodžio 27 d. 19 val. 15 min. buvo duota komanda pradėti Amino rūmų
šturmą. Prasidėjo naujas Afganistano karo etapas, kuris, kai kurių
autorių nuomone, kartais net laikomas šio karo pradžia. Iki 1980 m.
pradžios TSRS kariuomenė užėmė svarbiausius šios šalies miestus ir ėmė
kontroliuoti pagrindinius rajonus. Afganistane iš pradžių veikė apie 40
000, 1980 m. pavasarį 80 000, o 1985 m. daugiau kaip 100 000 TSRS
karių armija. TSRS kariuomenei padėjo Afganistano vyriausybinės pajėgos.
Afganistano opoziciją rėmė dauguma Vakarų valstybių. Ypač didelę paramą
teikė arabų šalys. Musulmonų partizanai (mudžachedai) naudojo
partizaninio karo taktiką. TSRS kariuomenės bandymai įveikti juos
naudojant klasikinio karo taktiką nepasiteisino. 1988 m. opozicija jau
kontroliavo didžiąją šalies dalį ir perėmė karinę iniciatyvą į savo
rankas. 1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje buvo pasirašytas Afganistano,
Pakistano, TSRS ir JAV susitarimas, kuriuo remiantis TSRS buvo priversta
iki 1989 m. vasario 15 d. išvesti savo kariuomenę iš Afganistano. Nepaisant to, TSRS remiama Afganistano prosovietinė vyriausybė dar laikėsi iki 1992 m. pradžios, t.y. ji suiro po to, kai 1991 m. gruodžio mėn. žlugo TSRS. Taip baigėsi 14 metų trukęs karas.
Iš viso Afganistane tarnavo virš 600
tūkst. kareivių ir karininkų. Žuvo 15 051 jos karių, sužeistų - 53 753
kariai. Afganistano Resupublikos nuostoliai: 1979-1989 metais žuvo 1,5
mln. žmonių, pabėgelių - 6 mln. žmonių. Karas demoralizavo TSRS ir pagreitino jos žlugimą, paaštrino tautinius ir religinius prieštaravimus Afganistano visuomenėje, sukėlė daug moralinių ir fizinių kančių jo dalyviams. Po jo šalyje prasidėjo pilietinis karas, kuris su pertraukomis tęsiasi iki šiol.
Ypač dviprasmiškoje padėtyje atsidūrė
Lietuvos ,,afganai (taip spaudoje dažniausiai vadinami šio karo
dalyviai). Šis terminas dažniausiai buvo vartojamas stengiantis
supriešinti juos su kitomis visuomenės grupėmis arba jų problemas
suplakti su rusakalbių Lietuvos gyventojų problemomis. Kaip žinome, iki
1990 m. kovo mėn. TSRS sudėtyje buvo ir Lietuva. Dėl to šiame kare
dalyvavo ir beveik 5 000 vaikinų iš Lietuvos (96 iš jų žuvo, 224 tapo invalidais).
Valstybiniais apdovanojimais buvo apdovanoti 135 lietuviai. Raudonosios
žvaigžės ordinais - 16 žmonių, už tarnybą Tėvynei - 4, už karinius
nuopelnus - 67, medaliais už drąsą - 38. Visi jie tapo TSRS vykdytos globalinės politikos, kuri, siekdama paversti Afganistaną priklausoma valstybe ir sukėlė šį karą, aukomis. Iš pradžių ,,slėptas karas neleido pilnai suvokti tragedijos masto. Vėliau, kai karas buvo pripažintas politine klaida, susiformavęs neigiamas visuomenės požiūris į karą paveikė ir jo dalyvius. Lietuvos ,,afganų padėtis buvo dar blogesnė. Kaip žinia, Rusijos ,,afganai grįžo į tėvynę, kuri juos siuntė. Lietuvos ,,afganai grįžo į Lietuvą, kuri, tapusi nepriklausoma valstybe ir turėdama daugybę kitų socialinių problemų, Afganistane kariavusius vaikinus paliko likimo valiai.
|
